Istorija

Birbynė – originalus, autentiškas lietuvių muzikos pučiamasis instrumentas – aerofonas. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio birbti – dūduoti, pūsti. Tai nesudėtingas instrumentas, kuris buvo gaminamas iš plunksnos, šiaudo, medžio žievės, gyvulio rago, medienos. Manoma, jog pirmieji šių instrumentų prototipai t. y. taip vadinamos pirmo ir antro tipo birbynės [1] galėjo atsirasti pirmykštės bendruomenės laikais. Pirmą kartą lietuvių birbynė paminėta J. Bretkūno – Rėzos psalmyne 1625 m., kur ji vadinama surma. Žodį birbynė pirmą kartą mini P. Ruigys „Lietuvių – vokiečių, vokiečių – lietuvių kalbų žodyne“ (1747). Žinios apie šiuos instrumentus randamos vėlesniuose lietuvių tautos kultūrai bei etnografijai skirtuose tyrinėtojų veikaluose: Nesselmann’o G. H. „Wörterbuch der littauischen Sprache“ (1850 m.), Kukolnik’o II (1854 m.), Tyszkiewicz E. ( 1869 m.), Bezzenberger’o A. ( 1882 m.), Kurschat F. (1883 m.). Apie birbynę nemažai rašė ir lietuvių etnografijos tyrinėtojai, ypač XX amžiuje: M. Petrauskas, J. Žilevičius, Z. Slaviūnas – Slavinskas, S. Paliulis, P. Samuitis ir A.Vyžintas, R. Apanavičius ir kiti.

Tyrinėjimai rodo, jog šiuo instrumentu daugiausia grojo piemenys, kurie atlikdavo įvairaus improvizacinio pobūdžio muziką, šokius, dainas, raliavimus.

Birbynes tobulinti pradėta 1940 m., sukūrus „Lietuvos“ ansamblio liaudies instrumentų orkestrą. Jos pagrindu buvo pasirinkta trečiojo tipo birbynė (ragelis). Po ilgų ieškojimų ir bandymų. Povilas Samuitis ir Pranas Serva 1950 m. sukonstravo patobulintą chromatinę aukštąją birbynę, o 1952 m. Pranas Kupčikas – kontrabosinę, po metų – tenorinę chromatines birbynes. Patobulintų birbynių šeimą sudaro aukštoji, tenorinė ir kontrabosinė. Instrumento (aukštosios ir tenorinės birbynių) korpusas gaminamas iš uosio, klevo, obels, kriaušės medžio, kontrabosinės iš metalo. Aukštosios birbynės korpuso gręžimas konusinis, o tenorinės – cilindrinis. Pūtiklis pagamintas iš ebonito ir savo forma panašus į klarneto (tenorinės – į teorinio saksafono), prie kurio liežuvėlis pririšamas virvele. Ant korpuso galo užmaunamas gyvulio, dažniausiai karvės ragas. Aukštosios birbynės garsynas apima nuo A mažosios oktavos iki E, F 3, tenorinės birbynės – nuo didžiosios oktavos H iki G 2, natos rašomos smuiko rakte. Birbynė turi didelį dinaminį diapazoną, tembras nepaprastai lankstus. Instrumentas (tai priklauso nuo atlikėjo techninių įgūdžių, vaizduotės bei atliekamo repertuaro) kartais gali skambėti kaip obojus, fleita, klarnetas, saksofonas ar net trimitas. Savo išvaizda ir tam tikromis konstrukcijos savybėmis birbynė gali būti lyginama su vėlyvojo Baroko epochoje sukonstruotu instrumentu – klarneto pirmtaku – šalmaja (pranc. k. „chalumeaux“). Šis instrumentas, panašiai kaip ir birbynė, neturi vožtuvų, pūtiklis – panašus į birbynės, o liežuvėlis taip pat užrišamas virvele. Birbyne gali būti atliekamas įvairus repertuaras, tiek kūriniai parašyti specialiai birbynei, tiek įvairių pučiamųjų instrumentų (iš esmės obojaus, fleitos, klarneto, saksofono) transkripcijos. Birbyne mokoma groti Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, konservatorijose bei muzikos mokyklose.

[1]„Pagal konstrukciją ir garso išgavimą skiriami trys birbynių tipai: 1) su viengubu liežuvėliu, neatskirtu nuo korpuso; 2) su kandikliu , turinčiu įpjautą viengubą liežuvėlį, arba su dvigubu liežuvėliu, įstatytu į korpusą; 3) su viengubu liežuvėliu, pririštu prie kandiklio.“ M.Baltrėnienė, R.Apanavičius. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai, Vilnius, Mintis: 1991, p. 107.

 

 

    Komentavimo galimybė išjungta.