Antanas Smolskus – negęstanti Lietuvos muzikos žvaigždė

Antanui Smolskui 2011 metais būtų suėję tik 60  metų. Deja, jau aštuoneri metai jo nėra  tarp mūsų. Ir tai ne vien fizinė žmogaus netektis. Kartu su nutilusiu Antano  Smolskaus birbynės aksomu, nėra ko slėpti, nutilo ar bent sumenko lietuviškos birbynės pasaulinio pripažinimo garsas. Jis mūsų liaudies instrumentinės muzikos baruose išvarė ne tik vieną giliausių vagų kaip aukščiausias klasės atlikėjas, pedagogas, birbynės propaguotojas, naujų kūrinių įkvėpėjas, bet ir neprilygstamas Lietuvos reprezentantas Europoje, Amerikoje,  Azijoje, Australijoje. A. Smolskaus birbynę, neperdedant galima teigti, girdėjo visas Žemės rutulys.
Šį kartą prisiminkime Antaną Smolskų ne vien jo gyvenimo apžvalga, bet ir jo   draugų balsais, o jų jis tikrai turėjo daug. Jau vien dėl savo, rodos, amžino gyvenimo  džiaugsmo, mielos dzūkiškos tarmės, žmogiškos šilumos. Dievo duotas muzikalumas, ypatingas darbštumas, ryškiai matoma talento galia, platus muzikos, pagaliau ir gyvenimo problemų suvokimas traukte traukė prie jo kolegas, studentus, jo atliekamos muzikos klausytojus.
Antanas Smolskus gimė 1951 metų liepos 10 dieną Dauguose, nedideliame miestelyje tarp Alytaus ir Varėnos, prie to paties vardo vingių vingiais išraityto ežero, tiesa, dar meiliai vadinamo ir Dzidziuliu. Jo biografijoje užtinkame šykščią eilutę: „Alytaus muzikos  mokykloje mokėsi akordeono specialybės.“ Tačiau verta priminti, kad tie mokslai buvo pasiekiami ne miesto susisiekimo sąlygomis, bet kelis kartus per savaitę važiuojant
beveik trisdešimt kilometrų pirmyn ir atgal. Jau vien tai rodo nepalenkiamą A. Smolskaus pasiryžimą siekti muzikos aukštumų.
1966 m. baigęs muzikos mokyklą, A. Smolskus įstojo į Vilniaus Juozo Tallat- Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar – Vilniaus konservatorija) birbynės klasę pas žymų birbynės pedagogą, kartu ir birbynės išradėją (drauge su Pranu Serva) Povilą  Samuitį. Mokslo metus „Kelpšynėje“ apibūdina stoti į tuometinę Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija) išduota charakteristika, pasirašyta mokyklos direktoriaus Petro Juodelės: „Nuo pat pirmųjų mokslo metų dienų mokykloje A. Smolskus pasireiškė tik iš gerosios pusės. Mokėsi gerai ir labai gerai. Draugų buvo  gerbiamas.  Moksleivis sąžiningai ir kruopščiai atlikdavo visas jam paskirtas užduotis, nevengdavo  visuomeninio darbo, aktyviai dalyvavo koncertiniame mokyklos gyvenime, sportinėse sekcijose. Jaunųjų specialistų skirstymo komisija A. Smolskui leido laikyti stojamuosius
egzaminus į LTSR valstybinės konservatorijos dieninį skyrių.“
Prašyme priimti į konservatoriją A. Smolskus rašo: „Jeigu išlaikysiu egzaminus, pageidaučiau, kad paskirtumėte mane pas dėst. P. Samuitį.“ Stojančiojo anketoje 1970 m. birželio 29 d. A. Smolskus rašo: „Tėvas dirba priešgaisrinės apsaugos komandoje gaisrininku šoferiu, atlyginimas 90 rub. Motina dirba ligoninėje sanitare, atlyginimas 60 rub.“ Galima būtų pridurti, kad į šeimos taupyklę nuo pat paauglystės nemažą dalį įdėdavo
ir pats A. Smolskus, užsidirbdavęs iš grojimo šokių vakarėliuose ar vestuvėse.
Apie studijų metus konservatorijoje diplomantui išduotoje charakteristikoje  skaitome: „Visus konservatorijoje praleistus metus A. Smolskus mokėsi tik gerai ir labai gerai. Turi puikius muzikinius gabumus ir muzikinę klausą. Savarankiškas, darbštus, pareigingas, gerbiamas draugų. Labai geras muzikinių kūrinių atlikėjas, grodamas jis ne tik atlieka kūrinį, bet jį ir išgyvena. A. Smolskus aktyviai dalyvavo koncertinėje veikloje, jo
rečitaliai įvyko Dauguose, Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje. 1973 m. A. Smolskus tapo sąjunginio konkurso Voroneže laureatu. 1973–1974 m. A. Smolskus koncertavo JAV.  Pastaruosius dvejus metus dirba J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.“

* * *
Apie A. Smolskaus studijų metus prisimena jo bendramokslė, šiuo metu Šiaulių  konservatorijos dėstytoja Regina VAIŠNORIENĖ (Burneckytė):
Su Antanu Smolskumi susipažinau 1971 metais, įstojusi į tuometinę Valstybinę  konservatoriją, tačiau geriau vienas kitą ėmėme pažinti po metų, pradėję groti duetu. Tuomet mus suvedė konservatorijos dekanas Valentas Leimontas, jis pasiūlė savarankiškai ruoštis sąjunginio liaudies dainų ir kūrinių liaudies instrumentams atlikėjų konkursui. Mūsų duetui talkinti sutiko liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Nuo pat  pirmosios repeticijos užvirė kūrybinis procesas, kurio lygiateisiai dalyviai buvome visi. Intensyvaus darbo rezultatai nenuvylė – tapome šio konkurso respublikinio turo nugalėtojais ir gavome teisę ruoštis sąjunginiam konkursui Voroneže.
               Dar ir šiandien gerai prisimenu mūsų su Antanu jaudulį prieš išeinant į konkurso sceną, kurioje prieš mūsų pasirodymą virtuoziškai keturių dešimčių būgnų komplektu grojo azijiečių perkusininkų ansamblis. Bet mūsų įtaigumas, matyt, pelnė žiuri simpatijas,  ir mes patekome ne tik į antrąjį turą –tapome pirmosios vietos laimėtojais!
               1973 m. gruodžio mėnesį su 24 turistų iš Lietuvos delegacija viešėjome JAV. Su  koncertais aplankėme didžiuosius JAV miestus: Niujorką, Vašingtoną, Los Andželą, San  Franciską, Bostoną, Čikagą, viešėjome lietuvių bendruomenėse, susipažinome su šalies kultūra. Teko koncertuoti San Francisko televizijoje. Mus su Antanu labai stebino publikos reakcija į atlikėjus. Po mūsų pirmojo pasirodymo bijojome išeiti nusilenkti bisui, nes salėje žiūrovai švilpė ir trypė kojomis. Manėme, kad tie žmonės mus apmėtys kiaušiniais, o jie, pasirodo, taip reiškė susižavėjimą.
                Muzikavimas kartu mus su Antanu visam gyvenimui padarė gerais draugais. Juk nemažai laiko teko praleisti kartu. Žinojome net apie kai kurias vienas kito gyvenimo problemas, vienas kitam nestokojome patarimų. Žavėjo jo subtilus humoro jausmas, kuris jį lydėjo beveik visose situacijose. Antanas buvo jautrus ir labai profesionalus partneris scenoje bei nuoširdus draugas gyvenime.
               Paskutinį kartą su juo matėmės 2002 metų vasarą Palangoje, liaudies instrumentų pedagogų seminaro metu. Tuomet nenujaučiau, kad mūsų nuotaikingas pokalbis prie   kavos puodelio bus paskutinis…

* * *

A. Smolskaus solinės karjeros pradžia susijusi su Dailės muziejaus kanklių tri

Tuo laiku, vos keleri metai po studijų,
A. Smolskus jau buvo išmaišęs Ameriką ir Europą, koncertavo JAV, Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje, Rytų Vokietijoje, Suomijoje, Anglijoje ir kt. 1978 m.  A.Smolskus pradėjo dėstyti Lietuvos   konservatorijoje. Darbo  jaunasis specialistas nestokojo, dėstė birbynės specialybę, dirigavimą,  partitūrų  skaitymą, vadovavo pedagoginei praktikai,
taip pat mokomajam orkestrui, skaitė paskaitas mokytojų tobulinimosi institute. Tačiau ir intensyviai koncertavo. Per pirmuosius penkerius darbo konservatorijoje metus A.Smolskus surengė 310 koncertų, tarp jų ir su pučiamųjų orkestru „Trimitas“.
Po penkerių metų nuveiktų darbų kraitis dar pagausėjo: išleido septynis diplomantus, leidyklai įteikė vadovėlį „Birbynės  mokykla“, parengė šešias solines programas, surengė 53 solinius koncertus, įrašė net 178 kūrinius, atliko naujus 36 lietuvių kompozitorių kūrinius, gastroliavo daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Japonijoje. Reikšmingas A. Smolskaus profesinio augimo žingsnis buvo aspirantūra tuometinio Leningrado konservatorijoje, prof. Pavelo Suchanovo klasėje, kurią baigė 1985 m. Tai buvo legendinis profesorius, išugdęs per 200 puikių muzikantų ne tik iš Rusijos, bet ir iš Vengrijos,  Lenkijos, Suomijos, Lietuvos… Be A. Smolskaus, pas jį mokėsi ir žymiausias Lietuvos klarnetininkas Algirdas Budrys.
1987 m. rugsėjo 4 d. Liaudies instrumentų katedros posėdžio išvadoje rašoma:
„A. Smolskus turi autoritetą tarp studentų, yra reiklus ir kartu draugiškas, tolerantiškas, paskaitų metu sukuria kūrybišką atmosferą. Kaip dėstytojas gerai žino katedros problemas, yra diplomatiškas, gerbia kitų nuomonę, sugeba ir bendrauti, ir vadovauti. Katedros pedagogų kolektyvas vieningai pritaria A. Smolskaus kandidatūrai docento ir katedros vedėjo pareigoms užimti“. Tais pačiais metais A. Smolskui buvo suteiktas Respublikos nusipelniusio artisto vardas.

* * *
Kolegą prisimena LMTA Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja profesorė Lina NAIKELIENĖ:
Antanas Smolskus buvo artimas ir nuoširdus mano draugas. Likimas lėmė, kad dar studijų metais užsimezgusi pažintis tęsėsi ištisus dešimtmečius. Mes atvirai  diskutuodavome įvairiais profesiniais ir asmeniniais klausimais. Visuomet – studijuojant, koncertuojant, dirbant pedagoginį darbą, Antanas buvo jautrus, sugebantis išklausyti, džiaugtis ir patarti.
               Pirmoji mūsų pažintis įvyko 1970 m. Tuomet kartu grojome mokomajame  Liaudies instrumentų orkestre. Pamenu, valstybinio egzamino metu dirigavau Eduardo Balsio „Andante cantabile“. Antanas puikiai atliko birbynei transkribuotą solo partiją. 1970–1975 m. katedroje mokėsi nemažai puikių garsaus pedagogo Kazimiero Biliūno mokinių. Nebyli konkurencija vyko tarp Klaipėdos S. Šimkaus ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijų birbynininkų. Antanas, baigęs pedagogo Povilo Samuičio klasę, pasižymėjo ryškiais gebėjimais, buvo nepaprastai darbštus, atkakliai siekė tikslo. Būtent šios savybės ir leido vėliau tapti iškiliausiu birbynės atlikėju bei pedagogu.
               Daug laiko su Antanu praleidome scenoje. Atmintyje saugau ryškiausias koncertų akimirkas, kai grojome duetu, kanklių trio su birbyne, įvairios sudėties kameriniuose ansambliuose. A. Smolskaus solinės karjeros pradžia kaip tik susijusi su Dailės muziejaus kanklių trio. Tuomet Lietuvoje ir už  jos ribų mes surengėme daugybę koncertų, įrašėme nemažai kūrinių Lietuvos radijo fondams. Su Antanu gastroliavome daugelyje užsienio šalių: Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje, JAV. Kanadoje, daugelyje Europos šalių. Gastrolėse Antanas buvo  neapsakomai reiklus, labai atsakingai ruošdavosi koncertams, bet visada būdavo geros nuotaikos ir mėgo humorą.
               Šiandien, vadovaudama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedrai, neretai susimąstau – kaip atrodytų šiandien mūsų birbynininkai su prof. A. Smolskumi priešaky? Pamenu, A. Smolskaus klasės  mokiniai visi grodavo profesionaliai, negabių nebuvo. Pedagogo reiklumas, gebėjimas savo mokiniams įskiepyti motyvaciją, tikslą studijuoti paliko ryškų pėdsaką – daugybę išugdytų muzikantų ir tvirtą birbynės klasę.
               A. Smolskaus birbynininkų šeima buvo nepaprastai vieninga, studentai  nuoširdžiai gerbė savo profesorių. A. Smolskus buvo puikus birbynės pedagogas, jis parengė vadovėlį „Jaunasis birbynininkas“, daugybę Lietuvių kompozitorių kūrinių leidinių, metodinių darbų apie birbynės atlikimo meną, įnešė milžinišką indėlį į birbynės kultūros puoselėjimą.

* * *
Vis dėlto, nepaprastai intensyviai koncertuodamas, A. Smolskus nepajėgė aprėpti dar ir vadovavimo katedrai, todėl 1993 m. pasitraukė iš jos vedėjo pareigų. Nuo tol A. Smolskus tikrąja to žodžio prasme tapo pasaulio žmogumi. Per likusį savo gyvenimo dešimtmetį jis
koncertavo Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Vokietijoje ir kitose šalyse. Dalyvavo Argentinos ir Urugvajaus televizijos laidose, įrašė koncertą Australijos Sidnėjaus miesto radijui, Lietuvos televizijoje įrašė videofilmą „Birbynė ir saksofonas“. Beje, dar 1990 m. sukurtas filmas „Lietuvių birbynė ir
armėnų dudukas“, kuriame birbynę pristato A. Smolskus, susilaukė pasaulinio pripažinimo. Tarp daugybės, jau tūkstančiais skaičiuojamų koncertų yra ir originalūs projektai su Eduardo Gabnio ir Eugenijaus Savkovo akordeonų duetu, saksofonininku Petru Vyšniausku, Lietuvos radijo bei Lietuvos kameriniu orkestrais, taip pat su Maskvos rusų liaudies instrumentų, Lenkijos Balstogės simfoniniu orkestrais. Mokytojo pėdomis sekė ir jo mokiniai, taip pat nemažai koncertavę Europos platybėse. 2001 m. už nuopelnus
garsinant Lietuvos vardą pasaulyje A. Smolskus apdovanotas Didžiojo Lietuvos
Kunigaikščio Gedimino ordinu.

* * *
Savo artimą draugą ir bičiulį prisimena buvęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius profesorius Eduardas GABNYS:
Su Antanu susipažinome 1969 metais, kai iš Panevėžio atvykau mokytis į Vilniaus J. Tallat- Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Nuo pirmų dienų užsimezgė artima  bičiulystė. Su Antanu turėjome daug gyvenimo paralelių: mokėmės kartu ir  konservatorijoje, dar vėliau abiem prireikė tolimesnių studijų meno aspirantūroje – Antanui tuometiniame Leningrade, man Kijeve, kartu pradėjome aktyvią meninę veiklą. Dar studijų metais tapome pedagogais, iš pradžių J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje. Ir šeimyninis mūsų gyvenimas klostėsi panašiai. Studentiškos vestuvės, tokio pat amžiaus vaikai… O kiek kartų drauge keliauta, koncertuota, kiek smagių polkų ir valsų sugrota jaunimo sambūriuose…
               Kartu koncertuoti pradėjome dar studijų metais. Teko kartu groti ir įvairiuose kameriniuose ansambliuose – birbynių kvintete, konservatorijos liaudies instrumentų ansamblyje „Sutartinė“, dainų ir šokių ansamblyje „Rūta“ ir daugelyje kitų. Vėlesniais metais, jau trise, kartu su akordeonistu Genadijumi Savkovu, turėjome įsimintinų koncertinių kelionių Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, daugelyje Europos šalių.
               Nepaprastai ryški meninė individualybė lėmė, kad svarbiausia buvo jo solinė veikla. Jis buvo tikras solistas – ir scenoje, ir gyvenime… Esu įsitikinęs, kad Antanas Smolskus pakėlė birbynę į tikrai profesionalaus koncertinio instrumento rangą. Jam pavyko pasiekti tobulą birbynės tembrą, lygų skambėjimą visame diapazone, jis puikiai įvaldė virtuozišką techniką. Antano birbynės skambesį, jo atlikimo stilių visada nesunkiai atpažįstame tarp kitų atlikėjų.
               Antanas Smolskus buvo atsidavęs lietuvių nacionalinės muzikos propaguotojas, tikras mūsų kultūros ambasadorius. Koncertinės kelionės buvo jo didžioji gyvenimo aistra. Antano birbynė skambėjo visuose pasaulio žemynuose. Ir pedagogas buvo puikus,  sugebėjo savo atlikėjo talentą perteikti didžiuliam jaunųjų birbynininkų būriui. Nors nuolat keliavo, turėdavo daug koncertų, jis labai nuoširdžiai dirbo pedagoginį darbą. Jo studentai visada būdavo ypač gerai parengti. Man regis, ir šiandien Antano labai trūksta mūsų katedroje. Gal kolegos atleis man, jei pasakysiu, kad profesoriaus Antano Smolskaus vieta katedroje iki šiolei lieka neužimta…

* * *

Paskutiniais metais daugelis jo draugų pastebėjo ryškų A.  Smolskaus elgsenos pasikeitimą: iš džiaugsmingo ir energingo jis virto nekalbiu ir nuolat susimąsčiusiu
žmogumi. Matyt, jo galvoje jau kurį laiką slėpėsi juodos mintys. O paskutinėmis dienomis prieš mirtį jis iš viso jau nė su kuo nesikalbėjo.
Kaip tik paskutinę savo gyvenimo savaitę A. Smolskus koncertavo su mūsų žymiuoju saksofonininku Petru Vyšniausku. Šis duetas irgi apkeliavo visą pasaulį: nuo Europos iki Amerikos, nuo Japonijos iki Australijos. A. Smolskaus grojamą klasikinę ar liaudies muziką P. Vyšniauskas apipindavo savo puikiomis improvizacijomis. Paskutiniais
gyvenimo metais A. Smolskus ėmėsi egzotiškesnio instrumento – ožragio. Daugelis prisimena, kad kartu su saksofonu toks duetas pasiekdavo tiesiog fantastišką įtaigą, užburdavo ir „Muzikos paradų“ publiką. Lietuvos Muzikų sąjunga apdovanojo A. Smolskų Auksiniu prizu (2004, po mirties).

* * *

Su Petru Vyšniausku ir Jeroslavo Cechanovičiaus vadovaujamu LRT lengvosios muzikos orkestru "Nerta" į improvizacinės džiazo muzikos gelmes

Bendradarbiavimą su A.  Smolskumi prisimena profesorius Petras VYŠNIAUSKAS:
Antaną pažinojau kaip garsų Lietuvos birbynininką, aktyviai bėgiojantį po Vilnių,   konservatorijos koridorius ar Lietuvos televiziją. Matydavau jį Vilniaus plokštelių studijoje Sereikiškių parke. Visada būdavo  nepaprastai tvarkingai  apsirengęs – batai blizgėjo, kaklaraištis, aukso spalvos akinių rėmeliai,   greitakalbis ir greitakojis. Kai eidavo sparčiu žingsniu, daugelis jo sutiktų pašnekovų  greitai imdavo dusti. Turėjo savitą kalbėjimo būdą, mastymą. Jei neklystu, pirmą kartą artimiau susipažinome Vilniaus ,,Tembro“ įrašų studijoje Žvėryne, apie 1994 m.
               Man užėjus į studiją Antanas įrašinėjo solinę kompaktinę plokštelę. Priėjęs prie manęs tiesiai paklausė, ar nesutikčiau sugroti vieną B. Britteno kūrinį? Aš nesipriešinau ir sutikau improvizuoti, Antanas grojo iš natų. Po įrašo Antanas buvo sutrikęs ir paklausė manęs: „Iš kur moki šitą kūrinį?“ Aš atsakiau, kad nemoku ir groju pirmą kartą tiek  Britteną, tiek ir su birbynininku. Vėliau mes įrašėme dar keletą kompaktinių plokštelių, padarėme įrašų Lietuvos radijuje ir, žinoma, daug koncertavome. Antanas buvo labai geras koncertų vadybininkas. Deja, tokia medžio (birbynė) ir metalo (saksofonas) bičiulystė truko neilgai, bet buvo labai vaisinga.
                Esu laimingas, nes galėjau pasižvalgyti nuo dviejų aukščiausių dzūkų muzikos  viršukalnių. Vienos vardas buvo Veronika Povilionienė, kitos – Antanas Smolskus. Ir dar viena detalė. Paprastai koncertuose mūsų dueto muzika skambėdavo minorinėje dermėje. Paskutiniame koncerte Filharmonijoje jis pasiūlė: grokime mažore. Galbūt norėjo nutiesti kelią į amžinybę…
* * *
Savo ypatingu darbštumu ir, be abejo, talento jėga Antanas Smolskus prasiskynė kelią į aukščiausias Lietuvos muzikos viršūnes. Be jokių abejonių, jis pasiekė jas. Gaila, kad tragiško likimo lavina jam neleido tose viršūnėse bent kiek ilgiau pabūti. Tačiau jo  skambanti, deja, dabar tik iš įrašų, muzika, būrys talentingų mokinių, tęsiančių Mokytojo darbus, liks kaip įsimintinas akordas mūsų muzikinio gyvenimo istorijoje.

Anatolijus LAPINSKAS

„Muzikos barai“ – 2012 Kovas – Balandis
Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

    Kategorijos: Pagrindinis, Straipsniai.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    *


    *