Kuklusis instrumentas ir žėrintys kapitono antpečiai

Yra atlikėjų, kuriuos puošia instrumentas. Kurie, atsisėdę prie didingo rojalio ar paėmę  gero meistro smuiką, jaučiasi tiek pat reikšmingi ir pakylėti. Bet yra atlikėjų, kurie patys puošia instrumentą, kurie įprasmina jį ir prikelia naujam gyvenimui. Ypač jei tas  instrumentas yra didžiosios muzikos nuošalyje. Kaip, pavyzdžiui, kadaise iš šiaudo ar nendrės pasidaryta kukli lietuviška birbynė, kuriai nė iš tolo scena nekvepėjo, bet kuri
atsidavusių muzikantų buvo ištobulinta vos ne iki obojaus ar klarneto skambesio ir parengta scenos gyvenimui. O kas yra tie, kurie savo talentu šį instrumentą iškelia aukščiau net už obojų? Vyresnė karta tuoj pat prisimins birbynės korifėjus, iškilias asmenybes – Praną Tamošaitį, Antaną Smolskų, Vytautą Tetenską, sukūrusius savo mokyklą, o ant jos tvirtų pamatų išauginusius kitas puikių muzikantų kartas. Tiesa, koncertuoti liaudies instrumentais „anuomet“ buvo sudaromos netgi palankesnės sąlygos
nei kvartetams ar simfoniniams orkestrams, jiems būdavo atvertos Sovietų Sąjungos, o laimės kūdikiams – ir Vakarų scenos. Propagandinė įvairių prieštaringai vertintų pseudotautinių ansamblių veikla davė ir teigiamų rezultatų – neleido nugramzdinti užmarštin kanklių ir birbynių.

O kaip dabar, šiuolaikinių „kosminių“ meninių idėjų, moderniosios muzikos kontekste birbynės atlikėjui išlikti gerbiamam? Kaip konkuruoti su išradingais žėrinčiais pianistais, stygininkais, vokalistais, kuriems ir taip ankšta? Nepavydėtinas iššūkis, su kuriuo  susidoroja tik akivaizdžiu talentu apdovanotas  muzikas. Visiškai neabejodama teigiu, kad toks yra neseniai savo 40-metį atšventęs Egidijus Ališauskas – vienas ryškiausių Lietuvos birbynininkų, orkestrų dirigentas, pedagogas. Tiesa, jo pavardės kažkodėl nėra „Muzikos enciklopedijoje“,  musicperformers.lt ir panašiuose portaluose, jis dar nėra išleidęs knygos apie save ar bent jau eilėraščių knygelės… Kodėl? Atsakymą tikiuosi gauti iš jo paties, tačiau spėju, kad čia „kaltas“ jaunatviškas maksimalizmas, manymas, jog viskas dar priešaky, noras tobulėti ir neužmigti ant laurų. Retas reiškinys menininkų pasaulyje…

Vunderkindas iš Kuršėnų, įstojęs į Muzikos ir teatro akademiją, birbynės specialybę (prof. Prano  Tamošaičio klasę), ir baigęs joje magistrantūrą (1996 m.), vėliau sumanė   išstudijuoti prof. Juozo Domarko orkestrinio dirigavimo kursą ir gauti orkestro dirigento diplomą. Pasitobulinęs dar įgijo karinio orkestro dirigento kvalifikaciją. Tad šiuo metu  Egidijus Ališauskas yra ne tik  atlikėjas, bet ir prestižinio Lietuvos kariuomenės orkestro vadovas ir  vyriausiasis dirigentas, jo karišką uniformą puošia kapitono antpečiai. Tokį puošnų ir pasitempusį Egidijų Ališauską visuomet išvysite su orkestru sutinkantį ir palydintį  prezidentus, karalienes, pasirodantį visose valstybės šventėse, patriotiniuose  renginiuose miestų aikštėse. Beje, orkestras dalyvauja ne tik  iškilminguose ceremonialuose, bet ir rengia koncertus visuomenei, jo įrašai skamba per radiją ir  televiziją. Antai su dainininke Veronika Povilioniene ir Lietuvos kariuomenės orkestru E. Ališauskas yra parengęs  patriotinių dainų programą, ji rodyta per  Lietuvos televiziją, įrašyta į  kompaktinę plokštelę.

Per metus orkestras surengia apie 150 pasirodymų. Taip intensyviai dirbant sulaukta ir jubiliejinės 20-mečio sukakties (orkestras kapelmeisterio majoro Justino Jonušo  pastangomis įkurtas 1991 m. rugsėjo mėnesį). Vadovas Egidijus Ališauskas ir jam talkinantis dirigentas vyr. ltn. Dainius Pavilionis tokią progą pažymi solidžiai: su solistais Joana Gedmintaite, Kęstučiu Alčauskiu ir Ignu Misiūra bei Vilniaus pedagoginio   universiteto mišriu choru „Ave vita“ (meno vadovas ir dirigentas Kastytis Barisas)  parengta įžymiosios Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ versija – Tado Šileikos   aranžuotė solistams, chorui ir pučiamųjų orkestrui.

Egidijus Ališauskas dar randa laiko dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vadovauti studentų liaudies instrumentų orkestrui, ansambliui „Sutartinė”, ir, žinoma, parengti svarių solinių birbynės muzikos programų, koncertuoti su geriausiais akademinės muzikos atlikėjais – Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Rygos kameriniu bei
pučiamųjų orkestrais, dainininkais Irena Milkevičiūte, Vytautu Juozapaičiu, pianiste
Indre Baikštyte, styginių kvartetu „Artis“ ir kitais. Be Egidijaus Ališausko birbynės neapsiėjo „Didžiojo muzikų parado“ renginiai, festivalis „Atžalynas“, Pasaulio lietuvių dainų šventė, „Klasikos diversijos“, Tytuvėnų festivalis, Česlovo Milošo 100-mečio minėjimas Šv. Jonų bažnyčioje, A. Žigaitytės-Nekrošienės misterija „Praregėjimas“, O. Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“, A. Šenderovo „Skambi naktis… Ir žalios
pušys skrenda“, J. Vaitkaus spektaklis „Žuvėdra”, G. Varno spektaklis „Portija Koglen“, D. Gasiūnaitės meninis filmas „Kas miega šalia tavęs“, kitos premjeros bei koncertai. Beje, lietuvių ir latvių kompozitoriai yra dedikavę jam kūrinių, kas byloja ne tik apie atlikėjo pripažinimą, bet ir apie paties instrumento bei tokio repertuaro gyvybingumą.

40 metų – pakankamai brandus menininko amžius, kuris jau dalijasi į dvidešimtmečius.
O šie matuojami kiekvieno žmogaus gyvenime reikšmingomis atkarpomis, postūmiais, virsmais, sąmonės lūžiais, pagaliau – atsitiktinumais ir sėkme. Įdomu pakalbinti Egidijų Ališauską ir sužinoti apie jam reikšmingus gyvenimo tarpsnius ir profesinį brendimą.

– Pradėkime iš pradžių – nuo vaikystės: ar buvo sporto, technikos būrelių, šokių? O jei muzika, tai kodėl ne fortepijonas, violončelė, klarnetas, bet birbynė?
– Vaikystėje pirmiausia buvo sportas, nes gimiau, galima sakyti, stadione. Nuo namų – vos keli žingsniai iki Kuršėnų miesto „Daugėlių keramikos“ stadiono. Visa vaikystė prabėgo ir visos berniokiškos išdaigos krėstos būtent ten. Vėliau – Kuršėnų mokyklos rankinio komanda, lengvosios atletikos rinktinė, išvykos po visą Lietuvą, pagaliau Kuršėnų vyrų futbolo rinktinė. Taigi sportavau kiekvieną dieną.
Kartą per savaitę lankiau darbų būrelį. Iš medžio tekindavome vazas, iš metalo –  medžio lėkštėse raižydavome „rozetes“. Beje, ir šokau – iki 6 klasės lankiau pionierių šokių būrelį. Vėliau teko atsisakyti, nes nuo 4 klasės, 1981-aisiais, pradėjau lankyti Kuršėnų muzikos mokyklą. Kartą nuvažiavome motociklu į mišką grybauti ir tėvas paklausė, gal aš vis dėlto norėčiau lankyti muzikos mokyklą. Tėvas buvo labai griežtas, tad nedrįsau  atsakyti „ne“. Nors jau buvo vėlyva vasara ir stojamieji egzaminai pasibaigę, tėvas  pažįstamą mokyklos direktorių Praną Mikutį paprašė priimti mane į klarneto klasę. Aš tuomet jau šiek tiek mokėjau groti klarnetu, tėtis buvo pamokęs, nes pats grojo klarnetu ir saksofonu. Tačiau direktorius mokė groti birbyne, tad vietoj klarneto man ją ir pasiūlė.  Taip aš pirmą kartą išgirdau apie tokį muzikos instrumentą.
– Kaip subrendo noras muziką studijuoti toliau?

– Kai baigiau Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija), abejonių neliko: buvau laimėjęs konkursą, jau trečiame kurse grojau duetu su Antanu Smolskumi, dainų ir šokių ansamblyje „Jovaras“ nuo pirmo kurso buvau pirmoji birbynė, ketverius metus griežiau Šiaulių universiteto kapeloje „Saulė“. Tad kelias buvo aiškus – į Lietuvos
muzikos ir teatro akademiją.
– Kada supratote, kad atlikėjas – tai ne populiarumas, išdidi poza, o sunkus darbas, kasdienės repeticijos, emocinė įtampa ir pan.?

– Man iš pat pradžių buvo aišku, kad muzika – tai sunkus kasdienis darbas, repeticijos ir emocinė įtampa. Apie jokį populiarumą negalvojau. Reiklus birbynės mokytojas ir sportas mane išmokė lieti prakaitą ir man tas patiko. Patiko ką nors pasiekti savo darbu. Galbūt dėl savo užsispyrimo dar besimokydamas Šiaulių konservatorijos pirmame kurse laimėjau
Respublikinio jaunųjų atlikėjų konkurso I vietą (1987 m.), vėliau tapau ir Tarptautinio
liaudies instrumentų konkurso Čerepovece (Rusija, 1994 m.) laureatu.
– Kas suteikia atsipalaidavimą, ar įmanoma rasti laiko maloniam laisvalaikiui?
– Vaikštau į sporto klubą, žaidžiu lauko tenisą, biliardą, kartais prisimenu net futbolą. Stengiuosi tam rasti laiko, nes gera sportinė forma reikalinga ir karyboje, ir grojant, ir diriguojant.
– Papasakokite, kaip patekote į Lietuvos kariuomenės orkestrą. Kokius meistriškumo barjerus teko įveikti, kad taptumėte orkestro vadovu?
– Kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1991 m. draugas pasiūlė padirbėti besikuriančiame Lietuvos kariuomenės orkestre (anuomet vadintame Garbės sargybos orkestru, jam vadovavo Justinas Jonušas). Birbynėms ten ne vieta, bet trūko mušamųjų instrumentų muzikanto, tad ėmiausi šios sau naujos veiklos. Didįjį būgną mušiau 8 metus. Tuo metu pradėjau lankyti prof. Juozo Domarko dirigavimo kursą, nusprendžiau pasigilinti į šią sritį. Įgijau orkestro dirigento, kapelmeisterio kvalifikaciją. 1999 m. gavau pasiūlymą tapti orkestro dirigentu. Kadangi orkestras karinis, turėjau baigti Karo  akademiją ir įgyti leitenanto laipsnį. Tik tuomet man buvo patikėta vadovauti orkestrui
viešuose pasirodymuose ir manipuliuoti vadinamuoju tamburmažoru. O nuo 2007 m. esu Lietuvos kariuomenės orkestro vadovas.
– Kas tas magiškasis tamburmažoras? Juo manipuliuoti, ko gero, reikia žonglieriaus įgūdžių?
– Prancūziškai tambour – „būgnelis“, majeur – „pagrindinis“, „vadovaujantis“. Tai dirigento lazda, tik kur kas didesnė nei batuta, nes žygiuojant gatve arba esant didelėje aikštėje muzikantai turi aiškiai matyti dirigento judesius. Ir, žinoma, publikai įdomu, nes prie įprastinių judesių pridedame ir „akrobatinių“, pavyzdžiui, lazdą išmetu į orą, ją apsuku keisdamas rankas ir pan. Dėl tokių įgūdžių teko paplušėti porą mėnesių kasdien
po dvi valandas. Buvo nudaužytos kojos, rankos, bet rezultatais esu patenkintas ir aš, ir žiūrovai.
– Kokius karininko normatyvus reikėjo vykdyti? Po kokių išbandymų gavote kapitono laipsnį?
– Kapitono laipsnį gavau 2006 m., kai nubėgau tris kilometrus per 13 min., padariau 60 atsispaudimų ir atsilenkimų. Dar reikia būti ištarnavusiam nustatytą metų skaičių. O aš jau buvau tarnavęs 15 metų.
– Kaip nusakytumėte šio orkestro svarbą, reikalingumą formuojant valstybės įvaizdį?
– Žmonės mus vadina prezidentiniu orkestru. Manyčiau, kad tai atspindi mūsų darbo svarbą. Visi oficialūs valstybės priėmimai neapsieina be mūsų. Karalių ir karalienių, prezidentų ir ministrų, Popiežiaus sutikimas, valstybės šventės, visuomenės šventės, koncertai Lietuvos miestuose ir miesteliuose, užsienio šalyse. Mes esame ryšys tarp kariuomenės ir visuomenės, mes reprezentuojame Lietuvą.
– Koks yra valstybės vadovų požiūris į orkestrą? Ar apskritai jie kaip nors bendrauja su Jumis ir orkestru?
– Visi buvę ir esami Lietuvos prezidentai, premjerai, krašto apsaugos ministrai, kariuomenės vadai pagarbiai bendrauja su mūsų orkestru, susitikę pasilabina, pasiteirauja, kaip sekasi. Kartais pasidaliname renginio įspūdžiais ir pan.
– Dabar klausimas apie kitą Jūsų veiklos sritį – griežimą birbyne. Kokią jos vietą tarp visų klasikinių instrumentų matote šiandien?
– Anksčiau skeptiškai buvo vertinamas klasikinės muzikos atlikimas liaudies  instrumentais. Tačiau šiandien „liaudininkai“ įrodė savo profesionalumą ir, pavyzdžiui, birbynė užima pakankamai svarbią vietą greta klasikinių pučiamųjų instrumentų – klarneto, fleitos, obojaus. Kaip ir prieš keliasdešimt metų, taip ir dabar lietuvių  kompozitoriai kuria muziką liaudies instrumentams, tik gal nepakankamai, norėčiau  daugiau. Be to, bendri projektai, koncertai su simfoniniais, kameriniais, pučiamųjų  orkestrais skatina klasikinių instrumentų muzikantus iš arčiau pažinti liaudies  instrumentus, pajusti kitokią kūrinių spalvą, pripažinti kolegos profesionalumą.
– Kas vis dėlto lemia, kad esate kviečiamas atlikti ir pasaulinę klasiką, ir šiuolaikinius lietuvių kūrinius, rengti koncertus su žinomais akademinės muzikos atlikėjais?
– Manau, kad profesionalus požiūris į muziką, iššūkių poreikis, kasdienis sunkus darbas ir gal dalelytė gabumų.
– Kaip pakankamai patyręs scenos meistras, su koncertais aplankęs visą Lietuvą, bendravęs su įvairiais žmonėmis – nuo prezidentų iki mažų miestelių gyventojų – atsakykite: ar tikrai smunka (gal smukdoma?) kultūra? Gal matėte optimizmo suteikiančių pavyzdžių? Ko trūksta visuomenei, kad iš slegiamos įvairių problemų ji virstų pilietiška, patriotiška, oria?
– Pažiūrėkite į dainų šventėse dalyvaujančių žmonių minias. 2009 metais tik šokių dienoje vienu metu šoko 7 tūkstančiai šokėjų nuo pirmoko iki senjoro. Per visas dainų šventės dienas susidaro keliasdešimt tūkstančių. O jei matytumėte jų veidus – pakylėti, džiugūs, tikintys, kad menas ir kultūra padeda išlikti oriems, išlikti lietuviais. Manau, kad visais
laikais yra žmonių, kuriems reikia kultūros, meno, o yra tokių, kurie laimingai gyvena nė karto nebuvę operos ar dramos teatre. Didesnė bėda yra meninis ugdymas. Visiems be išimties Lietuvos žmonėms nuo mažų dienų reikėtų ugdyti meno, kultūros poreikį, tada rasis ir pilietiškumas. Ir jis bus pastebimas ne tik tada, kai kils pavojus valstybei, bet ir
kasdieniame gyvenime.
– Dėkoju už pokalbį.

Laimutė LIGEIKAITĖ

“Muzikos barai” – 2011 Lapkritis – Gruodis
Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

    Kategorijos: Pagrindinis, Straipsniai.

    Komentavimo galimybė išjungta.